Pasirodo, kad būna ir taip, pasas nėra pats būtiniausias dalykas kirsti Lietuvos-Baltarusijos sieną. Viza irgi. Aišku, tai nėra pati maloniausia procedūra patikrinimo metu liūdnai sėdėti nukabinus nosį ir aiškinti, kad ID kortelė yra vienintelis dokumentas, kurį turiu. Bet didelės sėkmės ir stebuklo atveju ID - ne problema.
Viskas prasidėjo nuo to, kad užmiršau pasą toli už jūrų marių. Tai prisiminiau tik kelionės rytą. Buvo dvi galimybės: lakstyti skersai Lietuvos, kad tą nelempą pasą pasiimčiau, arba skambučiais atakuoti muitinę. Jau buvau beišvažiuojanti paso, kai sulaukiau skambučio su žinia, kad vis dėlto mane praleis. Padarys išimtį ledo ritulio čempionato proga.
Taigi, ekipažas tvarkingai pasiėmusiųjų pasus ir aš, šiek tiek besijaudindami dėl mano likimo, nurūkome link pasienio punkto. Lietuvos punktas praleido be problemų, liko sunkiausia(linksmiausia) dalis. Pirmajame baltarusių patikros punkte jauni pasieniečiai paklausė, kokios šalys žais rungtynėse, į kurias vykstame. Automobilyje pasigirdo daug skirtingų atsakymų. Vyrukai pradėjo juoktis, bet praleido. Pagrindiniame punkte stovėti teko ilgiau. Dėl mano ID kortelės nieko nesakė, bet daug lakstė, vis kaišiojo įvairius blankus užpildymui. Nustebino, kad visi tikrinantys pareigūnai ypatingai mandagūs (kai pirmą kartą važiavom, tai buvo kažkokia katastrofa), taip pat, dirba daug jaunimo.
Kai galiausiai be didesnių problemų baltarusiai mus įsileido, pasukome link Gervėčių. Bet nutiko toks dalykas, kad nei vienas turimas GPS aparatas ar išmanusis nepalaikė normalaus Baltarusijos žemėlapio ir ten kokią nors gyvenvietę rast ne taip jau lengva. Rimto Baltarusijos kelių žemėlapio taip pat neturėjome. Teko improvizuoti.
Šiaip ne taip pasiekėme Lietuviškumo salelę - Gervečių miestelį, kuriame gyvena nemažai lietuvių, kurių bendruomenė, beje, yra gan aktyvi. Miestelio bažnyčia ir jos sodas išties nustebino. Išpuoselėta aplinka sunkiai derinasi su vienodomis ir išsikraipiusiomis į visas puses Lukašenkos tvoromis, juosiančiomis pagrindinę gatvę.
Bažnyčia įvardinta, kaip Baltarusijos architektūros paveldas. Tai parašyta baltarusių bei Lietuvių kalbomis. Šį ženklą perskaičius nė nesusimąsčiau, kad nesu Lietuvoje, tik permetus akimis kirilica susigaudžiau, kad tai vis dėlto ne lietuviškas miestelis. Bažnyčios viduje mačiau lietuviškų lankstinukų, netgi lietuvių bendruomenės leidžiamą laikraštininką.
Šiame Baltarusijos krašte puoselėjamas lietuviškumas. Rimdžiūnų miestelyje gyvuoja lietuviška mokykla. 1992 metų duomenimis 43% Rimdžiūnų miestelio gyventojų sudarė lietuvių šeimos, belieka tik spėlioti, kiek jų išliko po 22 metų. Tačiau faktas, kad pamokos lietuvių kalba vis dar pritraukia moksleivius iš aplinkinių kaimų, džiugina.
Dažname kaimelyje Galima rasti Lietuviškos kultūros ir istorijos palikimo. Girių miestelyje, visai šalia vieškelio, radome jau apsitrynusį paminklą Vytautui.
Kaip tik pataikėm vieną dieną po pergalės dienos, todėl miesteliai ir paminklai buvo vis dar išpuošti plastikinių gėlių vainikais, plakatais ir vėliavėlėmis.
Daug aplankytų Lietuviškų kaimų - gatviniai. Tai yra, juos sudaro viena gatvė ir šalia jos sutūpę namai. Gatvytės paprastai labai siauros, o namukai jau seniai nebegyvenami.
Knistuškių kaimę aplankėme seną beždžionių tiltą, kuris jau nebeturėjo normalių turėklų, jų vietą pakeitė plona virvulytė. Kiek jinai apsaugotų krintant, dar klausimas, bet morališkai tikrai lengviau. Maža to, visas tiltas siūbavo į visas įmanomas puses: pirmyn, atgal, kairėm, dešinėn, aukštyn, žemyn. Pereiti buvo garbės reikalas, tai su sunkia kamera vienoje rankoje ir virvulyte kitoje šiaip ne taip perslinkau tiltą. Bet reikėjo ir nusigauti atgal.
Taip pasiūbavus į visas puses toliau keliavom į Milcėjų - kaimuką su viena grįsta gatve ir mažuliukais susiraukšlėjusiais namukais aplink. Kelios trobelės dar gyvenamos, aplink slampinėja katinai ir vištų pulkai. Kažkaip tai verčiasi čia žmonės. Aišku, (leidžiu sau taip pasakyti) visi - senukai.
Milcėjus kaip užbarikaduotas, iki jo atvažiuot reikia vos ne traktoriaus, bet šiaip ne taip išsivingiavus ir nepametus ratų, pro Salas vykome į Astravą pažiūrėti Lenino. Vis dėlto ir viena paprasta, tūkstančius kopijų, turinti statula gali būti tikra egzotika. Miestelis, matosi, augantis. Juk visai šalia jo statomas Lietuvos siaubas - atominė elektrinė. Miestelio aikštėje vyko fonogramų koncertas. Net liaudies dainos buvo atliktos pagal fonogramą. Prieš grįžtant į Rimdžiūnus, kur nakvosime, apsipirkome nematyto maisto ir puolėme bėgti nuo lietaus, kuris tik truputėlį gribštelėjo grįžtant.
Pastebėjau, kad Baltarusijoje labai daug arklių. Lietuvoje tikrai nematyti tiek besiganančių ar prie sodybų pririštų arklių. Ką jau kalbėti apie arklių kinkinį. Čia vis dar veikia kolektyviniai ūkiai, suteikiantys darbo kaimo žmonėms. Laukai gražūs ir prižiūrėti. Brūzgynų tikrai nematyti. Keliai taip pat šaunūs. Galbūt vietomis ir pakrato, bet apskritai pustuščiai (arba taip tiesiog pasisekė).
Bet kuriuo atveju pirma diena Baltarusijoje praėjo daugmaž sklandžiai. Buvo įdomu aplankyti ir pažinti Lietuvišką palikimą. Ledo ritulio varžybas, dėl kurių ir važiavom, netyčia praleidom, užtat pasibarstėm beždžionių tiltu ir paragavom Baltarusiškų varškės sūrelių!
No comments:
Post a Comment