Lenkija. Viršūnių apgauti

Atokvėpio diena buvo naudinga - vėl galėjome ir norėjome pažiūrėti į kalnus. Naują trasą rinkomės atsižvelgdami į labiau patyrusių vaikščiotojų kalnais patarimus. Ilgai nedelsę nusprendėme išeiti. Raudonosios viršūnės jau laukė mūsų apgaubtos rūke. Beje, vienas mūsų pramigo, todėl palikome maisto davinį ir žemėlapį su pažymėta trasa.

Iki trasos pradžios ėjome miesteliu, žavėjomės rytiniais saulės spinduliais nutviekstais namukais ir kalnų šlaitais, draugiškai nusileidžiančiais šalia gyvenvietės. Oras gaivus ir netgi saulėtas, gera risnoti šaligatviu žinant, kad žygis nebus sunkesnis už kelią į Rysy (bent jau fiziškai). Einant nusukom per anksti, iš nekantrumo kopti nesulaukėme trasos ženklų. Apsukome ratą ir grįžome į teisingą kelią.

Tame pačiame taške prasidėjo kelios trasos. Kaip visada pasirinkome sunkiausią, to net nežinodami. Eiti mišku po truputi kylant nebuvo sunku, kaip visada pirmosios akimirkos apgaulingos. Daug upelių, žalumos, iš medžių viršūnių kartas nuo karto išnyranti apžėlusi viršūnė. Malonūs saulės spinduliai prasiskverbiantys pro tankumynę šildo ir lepina kadrais. Tik spėk "pyškint", kaip gražu!

Kiek stačiau pasikabarojus mišku laukia nuostabiausia pasaulio pieva su VIP klasės vaizdu į kalnus ir suoliukais, kurie yra patys patogiausi pasaulio suoliukai. Jei ne rūkas ir lengvutė dulksna, neaišku, į kurią pusę būtų pasikeitę planai, greičiausiai viršūnėms mojuotumėm iš žemai. Truputėlį pafantazavę apie iškylą šioje pievoje nusprendėme per ilgai neužsibūti ir žygiuoti toliau. Vėl lindome į mišką, viskas šlapia, nuo medžių šakų byra susikaupę rasos ir dulksnos lašai, kurie krenta ant veido ir už apykaklės. Keliukas visai susiaurėjo. Aplinkui vien purvas. O slidu! Tebūnie palaimintos lazdos padėjusios neišgriūti. Ilgai regliojom tuo mišku, visai nestačiai ėjome kalno šonu: vienoj pusėj miško siena aukštyn, kitoj pusėj miško skardis žemyn. Net spėjo atsibosti. Ilgai laukta pieva pasirodė, bet dingo keliukas.

Aplink jokių žmonių ir gyvybės. Kelią radom. Akmuo nurodantis kelio kryptį apsuptas milžiniškų žolių, todėl iš toli jo nesimato ir atrodo, kad kelias dingsta, nors iš tikrųjų jis tik šiek tiek pasisuka. Apmindžiojome žolės, kad einantys po mūsų galėtų greičiau susiorientuoti. Šį kartą pievutė ne tokia įspūdinga: labiau numindžiota ir be suoliuko, tačiau vaizdas - kaip visada ypatingas. Po truputį retėjant medžiams atsiveria erdvės. 

Laukiame šiek tiek atsilikusių, užvalgėme. Netikėtai mus prisivijo šio ryto miegalius, su ausinukais vos ne ristele atbėgęs. Nusprendėm ilgiau nestoviniuoti ir palaukti dar šiek tiek paėjus. O štai nuo tos pievutės prasidėjo smagumas. Keliukas kylą į viršų, medžiai beveik visai išretėja, artinasi uolos, kurios, tiesa sakant atrodo netgi gundančiai. "Negi nebus grandinių?" kirba minty, nors žinau, kad jų neturėtų būti. 

Šį kartą stojame rimtų pietų, juk į grumtynes su uola neisi peralkęs. Buvo tik viena problemytė, didžioji dalis maisto liko pas einančiuosius už mūsų, kurie atsiliko gerą kelio gabalą. Manėme, kad lengvesnėje trasoje neišsiskirstysime ir eisime apylygiu tempu, todėl maisto nedalinome visiems. Teko palaukti. Iš medžių tankmės išnirusiems siluetams mus prisivijus, tūpėme ant tų pačių akmenų pietums. Pasistiprinus laukė dar ilgas kelias aukštyn.

Už posūkio prasidėjo grandinės. Akivaizdžiai nusukome ne ta trasa. Po Rysy tos kelios grandinytės tik kėlė juoką, netrukome jomis užsikabaroti. Lipant jomis paskambino iš Tele2 ir primigtinai norėjo paklausinėti dėl kažkokio plano, atstojo tik paaiškinus, jog ne šiaip sau nenoriu kalbėti, o tikrai negaliu. Ot įkyrumas. 

Po truputį lindo saulė, tarėmės matą viršūnę. Iškart atsirado daugiau jėgų kabarotis šlaitu. Žmonių atsirado daugiau, vieni lipo aukštyn, kiti žemyn, o viršūnė vis artėjo. Per anksti pradėjome džiaugtis. Pasiekus "viršūnę" atsirado tik pieva su skardžiu, o iki tikrosios - dar šiek tiek palipti. Nelabai ir nusiminėm, nuo tos plynės atsivėrė nuostabi kalnų panorama. Visi išsitraukę išmaniuosius fotografavo peizažą ir keitė ekrano fonus, aikčiojo ir labai noriai sutiko fotografuotis nepaisydami susivėlusių plaukų ir pavargusių veidų. Kilo vėjas. Debesys grėsmingai slinko mūsų link nešdami vėsą. Kad nesušaltumėm sėdint ypatingai atviroje vietoje ėjome toliau, tačiau ši kartą šturmuoti viršūnės. 

Kalnai iš mūsų juokėsi. Tiksliau iš mūsų nevilties. Pasiekus "viršūnę" laukė dar viena, ir dar viena. Atrodė, kad jau niekad neprieisim lentelės su aukščiu ir pavadinimu. Apėmė liūdesys. Vos slinkome į kalną. Nors kelias nebuvo sunkus, tačiau tai morališkai sunkiausia atkarpa. Tik pamačius tikrosios viršūnės įrodymus tapome gyvesni ir entuziastingai pasiekėm viršūnę, kurioje planavome atsipūsti. Pasiekėme Malolaczniak (2096m), įsiamžinome prie ženklo ir teko kuo greičiau eiti tolyn, vėjas draskė rūbus ir košė iki kaulų smegenų. Susisupome į "kapišonus" ir skaras, kas kaip išmano gynėsi nuo šalčio.

Saulės nušviestu, tačiau vėjo talžomu, keliu judėjome antrosios viršūnės link. Šios dienos miegalius neapsirūpino šiltais rūbais, todėl jo megztuką perpūtė kiaurai. Kalnais skuodė šviesos greičiu, mėgino trumpint kelią, ir mus ragino kartu su juos, bet mums atsisakius nubėgo vienas. Po kurio laiko grįžo atgal neradęs praėjimo. Toliau ėjo trasa ir nebegalvojo gaišti laiko trumpinimui. 

Pasiekus antrąją, Kopa Kondracka (2004m), viršūnę pavyko rasti užuovėją, kurioje galėjome užkasti ir atsipūsti, taip pat nuspręsti, kur eisime toliau: tęsime kelionę viršūnėmis ar leisimės žemyn. Nuo kalnų plešiantis vėjas padarė savo, nusprendėme leistis žemyn link namelio. Labiausiai sustiręs nubėgo ten net nemirktelėjęs, serpantinus ignoruodamas bėgo tiesiai net nestabdydamas, o mes, labiau užsimaskavę nuo vėjo, mėgavomės vaizdu ir sąžiningai vingiavom visus posūkius. 

Atrodė, kad namukas ranka pasiekiamas, tačiau iki jo reikėjo dar gerą kelio atkarpą nusileisti žemyn. Nepavydžiu šiuo keliu kylantiems aukštyn, labai jau ilgai į tą keterą ropštis reikia. Leidžiantis atsirado daugiau medžių. Nustebino milžiniški mėlynių kilimai, jų sezono metu pro čia eiti yra pasaka. Namuką supo nuostabios žydinčios pievos pilnos gyvybės, aplink zujo žmonės, vieni atėjo, kiti išėjo, valgė, fotografavo, nagrinėjo žemėlapius. Prie namuko sustojome palaukti kitų, kurie jau taip pat leidosi žemyn. Pirmasis bėgęs žemyn taip ir nurūko neaišku kur, greičiausiai nebegalėjo sustoti palaukti, tai iš inercijos grįžo į viešbutį. 

Sulaukę kitų sumetėme paskutinius zlotus pietums namuke esančioje kavinėje. Išėjo du sriubos dubenėliai ir du arbatos puodukai, pasidalinom kam ko labiau šiuo metu reikia ir užkandę patraukėme link viešbučio. Iki jo dar ilgas kelias mišku ir miesteliu. Būtent tas ilgas kelias namo ir nuvargino labiausiai, vos pavilkdami kojas grįžome ir griuvome miegoti. Po šiandienos visi prižadėjo į kalnus dar grįžti. Tikiuosi, taip ir bus. 

Daugiau nuotraukų iš šios kelionės (nuotraukos ne eilės tvarka) čia.

Slovakija. Neradus vietinių ledų

Po Rysy į kalnus niekas nenorėjo nė pažiūrėti. Kad laikas nelėktų veltui reikėjo sugalvoti maršrutą greituoju būdu, mintį pakišo pažįstami: pasiūlė aplankyti Špis pilį Slovakijoje. Išvažiavę ne taip jau anksti, tikslą pasiekėme gan greitai ir prisiparkavę dar pustuštėje pilies stovėjimo aikštelėje slinkome į kalniuką link pagrindinių vartų ir juose įsitaisiusių kasų. Išorė išties įspūdinga, ne veltui pilis visų išgirta, net įtraukta į UNESCO paveldą.

Beprotiškai saulėtas oras kepino galvas, o stogelių pilyje ne tiek jau ir daug. Iš vidaus ne taip jau didinga: plikos akmeninės sienos su keliais langeliais. Užtat pro tuos langelius matosi nuostabus apylinkių vaizdas! Beklaidžiojant po bestoges pilies menes pasisekė užtikti pasirodymą turistams. Tiesa, jis buvo slovakų kalba, tačiau pasilikom pavėpsoti ir mes. Vaidinimo metu demonstruoti senoviniai šaunamieji ginklai, kovos ir drabužiai, net pasirinkto žmogaus iš publikos nukirsdinimas. Gaila, kad nieko nesupratome, nes susidarė labai malonus publikos ir aktorių tarpusavio ryšys.

Paslampinėję po pilies griuvėsius radom ir mažyti muziejų po stogu kuriame buvo kankinimų kambarys, koplytėlė ir senovinių rakandų. Netrukome viską apžiūrėti. Paskui laukė apžvalgos bokštas ir siauri laipteliai iki jo viršaus, kur daug žmonių ir vėjas, bei gynybinė siena apjuosianti didelę teritoriją. Greit viską apėję ir apžiūrėję nusprendėme važiuoti ledų į artimiausią miestelį.

Radę vietinės reikšmės parduotuvėlę ieškojome ledų vafliniame indelyje. Viskas ką geriausiai radome-ukrainietiški ledai su vafliu iš šono, vietiniai tik indeliuose po kilogramą. Apsipirkę importiniais ledais važiavome link viešbučio Lenkijoje, pakeliui planavome sustoti kokioje gražioje vietoje užkasti ir pasiilsėti nuo važiavimo. 

Sustojome aikštelėje, vienas iš mūsų nesiruošė keltis, tai palikome automobilyje. Ženklai vedė į lankytiną vietą - Belianska urvą. Buvo naivu tikėtis, kad į urvus įėjimas laisvas, tai yra, kad urvas nėra muziejus su išgrįstais takeliais. Urvas yra muziejus su išgrįstais takeliais ir net gidu, kuris kalba slovakiškai, o anglakalbiams paleidžia įrašytą pasakojimą. Į muziejų nusprendėmeeiti dviese, kiti du grįžo į automobilį.

Laukiant ekskursijos šildėmės ant saulutės. Tik prasivėrus urvo durims, kaip filmuose, pro jas skverbėsi kraują stingdantis šaltis ir drėgmė. Pirmosios akimirkos po kalnais labai nemalonios, tačiau eigoje įpratau prie vietinio klimato. Po vakar visos dienos praleistos kalnuose, vaikščiojimas "kalno viduriuose" suteikė savotišką pasitenkinimą, dar jei takelis nebūtų grįstas išvis jausčiausi kaip naujų pasaulių užkariautojas!

Įsisiūbavus vėjui, o paskui ir pakilus nematomam rūkui, grįžome atgal į Lenkiją. Viešbutyje aptarinėjome rytdienos maršrutą. Ryt vėl į kalnus.

Lenkija. Krikštas virš debesų

Iš Lietuviškų lygumų ištrūkus į kalnus norisi lakstyti pirmyn-atgal iš džiaugsmo, bet po pirmų 5 minučių tokio mėginimo šlaistytis statoku šlaitu laukia "pompa" ir nenoras lipti aukštyn, tad šį kartą teko susivaldyti nuo patrakeliško moralinio dykinėjimo kalnuotu reljefu ir susikoncentruoti į saikingą energijos naudojimą: laukia ilgas kelias iki trasos pradžios ir netrumpa trasa į Rysy (2499m) viršūnę. Tikslas brandintas jau metus, ruoštasi morališkai, bet ne fiziškai, žiūrėta filmuota medžiaga ir nuotraukos internete (oi, kaip baisiai atrodo ta apvali viršūnė pilna mažų žmogeliukų). Dieną prieš sutikti pažįstami įkopę į Rysy irgi nepaguodė: laukia sunkus ir ilgas turistinis žygis. Po pasakojimų apie grandines, skardžius ir uolas kompanionų akys išsipūtė, entuziazmas užgeso, o kalbos apie neginčijimą viršūnės šturmavimą buvo nutildytos ir būtinumas apibūdintas tik kaip "bus matyt".  

Pakeliui į Morskie Oko

Pirmoji kelio atkarpa labai maloni: platus asfaltuotas keliukas lengvai kylantis į kalną, aplink kyšančių kalnų vaizdai, poilsio aikštelės su visais patogumais ir nekankinanti adaptacija prie kalnų klimato. Jei gali paeiti, tai eik ir viskas. Kai kuriuos amerikietiškojo tipo turistus iki tikslo užtempia arkliukai, kuriais pakinkytus vežimus (ar karietas) galima išsinuomoti. Iš ankstyvo ryto pradėję savo kelionę nebuvome pirmieji žygiavę viršun, traukė dar keletas grupelių ir pavienių turistų/alpinistų. Rūkas gaubė kelią ir kalnų viršūnes, matėme tik medžius augančius aplink ir vieną kitą šiokį tokį šlaitą. Gal ir gerai, kad mus pasitiko uolos debesų pataluose, o ne saulės nukaitrintame atspindyje, matyt ryžtas po vakar būtų visai sumenkęs. Kelis serpantinus kirtome grįstu keliuku, tačiau apskritai pradžia buvo monotoniška ir nuteikianti teigiamai. Pirmieji apsiuostimai kalnuose, jų jaukinimosi pradžia ir lengvas apšilimas. Net spėjau išalkti.

Pirmoji atkarpa, 8,5km

Pasiekus Morskie Oko laukia pirmoji rimtesnė stotelė skrandžių papildymui, atsikvėpimui ir likusios kompanijos prisivijimui. Iš miškų pirma išnyra trobelė (kuri paskui bus mūsų išsigelbėjimas), o paskui ir ežeras, kuris, spėju, esant giedrai, atrodo dar nuostabiau. Apžvalgos aikštelėje buriavosi ne tik žmonės, bet ir paukščiai, kurių rūšies tikrai nepasakysiu. Jų nebaikštus būdas masino turistus su jais fotografuotis, žinoma ir pasidalinti vienu kitu kąsniu duonos (nors kaip paskui išsiaiškinom, jie labiau mėgsta lašinius). Grupelė žmonių šalia kalbėjo puikiai pažįstama, gimtąją lietuvių, kalba. Užkalbinome, pasiūlėme kitas galimas trasas ir dėmesio vertus objektus. Šiek tiek pastoviniavę, pasidžiaugę paukščiais ir sulaukę kitų pradėjome kilt prie antrojo ežero, kur ir prasidės didysis nuotykis.

Pirmąjį ežerą apeiti nėra sunku, paspartinome žingsnį ir vos ne ristele liuoksėjom akmenimis, kartas nuo karto sustodami nusifotografuoti kraštovaizdžio fone. Antrasis ežeras šiek tiek aukščiau nei pirmasis (Morskie Oko), todėl reikia palipti. Tas šiek tiek aukščiau, tai kaip koks geras 60 aukštų pastatas stačiais, labai stačiais, laiptais. Štai ir nuraudonavo žandai, striukės ir bliuzonai nugarmėjo į kuprinių dugną, net lazdos buvo ištrauktos, kurių buvimas ankščiau kėlė tik nepatogumą. Man tai buvo sunkiausia atkarpa visame žygyje, labiausiai nuvarginusi morališkai ir fiziškai. Greičiausiai dėlto, kad ankščiau užgriebtas tempas nenorėjo taip lengvai būt sulėtintas, o gal dėlto, kad kvėpuoti lipant irgi reikia mokėti, o gal tikėtasi lengviau ir pasąmonė gavus šoką viską hiperbolizuoja. Kitų turistų viršuje pastatytas kryžius šmėkščiojo pro medžius, net saulė vietomis išlysdavo. Kad nesustot, skaičiavau žingsnius. Sustoti nepasiekus 100 griežtai draudžiama, todėl paskutinius 30 lipdavau sukandus dantis ir taip vėl iš naujo. Įsivaizdavom, kad mus spaudžia laikas, dieną prieš lipę viršūnę pasiekė 3h dienos (iš vietos išvykę tuo pačiu laiku, apie 7h), todėl ir mes turėjome tai padaryti ne vėliau kaip iki 4h, kad dar spėtume grįžti su šviesa. Tiesa, jie turi kalnų patirties bei fiziškai pasirengę, o mes pirmą kartą kažkur aukščiau lipam, taigi tai mūsų kalnų krikštas, todėl skubėti turėjome dar labiau, juk pažįstami prigrasino nestoviniuoti.

Antroji atkarpa, 1,7km

Pasiekus antrąjį ežerą rūpėjo ne grožis supantis mus, o patogus akmuo prisėsti ir atsigerti. Kuprinės tėkštos ant žemės ir keletą akimirkų vaikščiota ratais norint atgauti kvapą. Kai akyse prašviesėjo susiradom likusius kompanionus kažkur žemai apačioje, pasifotografavome, pakalbinome kitus užlipusiuosius, apsidairėm kur link veda trasa ir užkandom. Nusprendėm, kad likusių reikės dar ilgai laukti, tai ženklais jiems parodėme, kad jų nebelauksime ir eisime tolyn. Tuščius vandens buteliukus pripildėme vandens iš ežero, girdėjau, kad jį galima gerti, kaip yra iš tiesų - bus matyt.

Apėjus antrąjį ežerą labai vaizdingu takeliu prasidėjo status kopimas ir pirmieji sniegynai, kurie labai grakščiai nuslysta į ežeriuką. Smagu jais slidinėti, kiti pasakojo, kad leidžiasi jais ant užpakalio. Keliukas vingiavo aukštyn, aplenkėm vieną grupelę, prasilenkėm su keliomis jau einančiomis žemyn, visi labai mandagūs, pasisveikina tai lenkiškai, tai savo kalba. Vienus kitus pakalbinam paklausdami ar dar daug liko, atsako, kad dar daug. Kažkaip nepasiekus viršūnės sunku suvokti kelio mastą. Atrodo, kad Rysy jau čia pat, nors iki jos dar devynios galybės žingsnių.

Nors buvo debesuota, matėme du ežerus, kuriuos apėjome, ir šlaitus, kurie nesuvokiamai statūs. Mintyse nuolat kirbėjo "mes ten lipsim?!". Palypėjus aukščiau ir pamačius žmones-taškelius apačioje vienam iš mūsų uolos aplink pasirodė ne tokios jaukios: judesiai susikaustė, tapo pernelyg atsargūs ir lėti. Kadangi turėjom laiko, tai leidom sau lūkuriuoti daugiau nei reikia, neskubėjom kaip patrakę, stojom kada norėjom ir lipom palyginus lėtai. Laukėm tų garsiųjų grandinių, kuriomis karsimės didelę kelio dalį, tačiau nei iš vieno kampo jos neišsuko.

Keliuku lipti visai patogu, iš didelių akmenų suręsti statoki, bet visgi laipteliai, tačiau bėda, kad turiu polinkį pasiklysti, kalnai nėra išimtis, dažnai nuklysdavau nuo pažymėtos trasos ir ropšdavausi ten kur tikrai nepatogu, neretai keli metrai nuo tikrojo kelio. Ne iš piktos valios, tiesiog taip gaudavosi. Išmokau pamoką: jeigu akmenys po kojomis slysta ir aš kartu su jais - greičiausiai tai nėra trasa. Tuomet kur nors užsikabini ir dairaisi kelio ženklų (trasos labai gražiai sužymėtos atitinkamomis spalvomis), grįžti į ją ir toliau eini kaip žmogus.

Kilo rūkas, o gal geriau sakyti debesys? Atrodė, kad balta siena mus vejasi, ji slinko į uolėtas viršūnes, greitai nebematėme aplink. Stengėmės laikytis arti vienas kito, kad rūkas nepradangintų siluetų ir galėtume susišnekėti. Nebesimatė nieko aplink, gal ir gerai, nematėme skardžių ir milžiniškos erdvės supančios mus, buvo jauku. Ėjome debesimis. Paskutinis didesnis sniegynas ir po trumpo vinguriavimo uolomis prasidėjo pirmosios grandinės, kurių taip ir laukėme. Lazdas palikome šalia įsmeigtas į sniegą, nenaudojamos jos tik maišo. Tikėjom, kad niekas jų neims.

Grandinės nepasirodė tokios jau baisos, jomis lipt sąlyginai saugu ir patogu, jei turimos pirštinės. Aš pastarųjų neturėjau, tai rankos sudirgo ir sustiro. Lipti buvo šaltoka, džiaugiausi, kad vėjas kiaurai nekošia ir neplėšia nuo uolų. Grandinių buvo daug, viršūnės nesimatė, sutikti žmonės tikino, kad iki viršūnės dar 45-60min, tikėjomės užlipti greičiau. Visi vis dar sveikinosi. Vanduo vėl baigėsi, radau srovę, greičiausiai tekančią kažkur nuo Rysy. Nustebino vandens skonis, jis buvo ypatingai skanus. Abejoju, kad tai vien dėl troškulio.

Dar prieš grandines reikėdavo vieniems kitus paraginti ir padrąsinti, o kabarojantis grandinėmis neprireikę jokių drąsinimų, vis dėlto jos suteikė saugumo jausmą, lipome lėtai ir atsargiai, dažnai prisėsdami nusifotografuoti ir suvalgyti užkandį energijos rezervuarams papildyti. Paskutinė atkarpa iki viršūnės, likusios 4 minutės, morališkai buvo labai sunkios. Viršūnė jau matyti, tačiau iki jos stačios uolos, kaip liptum į sieną, o iki jų siauras pusės pėdos takelis su uola vienoje ir skardžiu kitoje pusėje. Entuziazmas pasiekti viršūnę liko tik pas mane, kiti nusprendė grįžti, nenorėjo ir man leisti ten lipti. Bandžiau susitarti, kad manęs palauktų, juk liko visai nedaug, apsisukčiau greitai ir kartų liptume žemyn. Derybom pasiliko tik vienas mūsų, kalnuose jautęs didžiausią diskomfortą, po pokalbio jis nusprendė viršūnę pasiekti kartu.

Atkarpa iki Rysy, 3km

Tas siauras keliukas ir tos labai stačios uolos iš tikro ne tokios jau baisios. Net nepajutau, kaip buvome viršūnėje, labai greitai ir nesunkiai praėję tą 4min atstumą mes pasiekėme aukščiausią Lenkijos tašką - Rysy. Nematėme jokio žadėtojo nuostabaus vaizdo, aplink tik balti debesys. Šiek tiek pasėdėję ir užkandę viršūnėje leidomės žemyn. Tai vyko žymiai greičiau ir paprasčiau iki tol, kai prasidėjo kruša. Uolos apledėjo, grandinės irgi slidžios, trumpos kojos ne visada pasiekia reikiamas atramas. Rankos pradėjo degti nuo bružinimosi su grandinėmis, buvo šlapia ir labai nemalonu. Slysdami žemyn sutikome dar lipančių aukštyn, nepavydėtina situacija.

Labai tikėjomės, kad niekas nepasisavino mūsų lazdų. Apsidžiaugėme, kad jos mūsų vis dar laukė. Nusileidus kruša virto į sniegą, paskui į šlapdribą, o galiausiai į lietų. Žemyn keliavo daug žmonių. Kelias į viršų atrodė niekų darbas. Delnai atsisakė lankstytis, laikėsi įsitvėrę į lazdas ir viskas. Žemyn leidomės ilgiau, nei užlipome į viršų, keliukas, kuriuo atėjome virto upe, batai šlapi, net nebekliunksi, pėdos plaukioja. Prie antrojo ežero sutikome gelbėtoją panašų į Kalėdų senelį, gal tik kiek liesesnį, mat kažkam prireikė pagalbos. Aplink pirmąjį ežeriuką tiesiog apibėgome. Likusi komanda laukė šiltame ir jaukiame namuke prie Morskie Oko. Ten kurį laiką pabuvome ir mes, šios dienos sušlapę vietinės reikšmės herojai gavę kalnų krikštą. Iš 5 į Rysy įkopėme dviese, vienas apsisuko likus 4min, kiti du, atsilikę dar prie pakilimo iki antrojo ežero, pasiekė tik pusiaukelę. Sušlapome tik mes, grįžę nuo viršūnės, kiti spėjo nuo lietaus pabėgti.

Į viešbutį grįžome pavargę, kas prisiekinėjo į kalnus nebeeisią, kas jau nieko nebesakė, visi nusikalę, nesvarbu kiek pasiekę. Pėdos degė, vos galėjau pastovėti ir paeiti. Pasitenkinimas pasiekus viršūnę ir apskritai visas žygis buvo vertas viso to fizinio skausmo, lydėjusio visą likusį vakarą. Mes pasiekėme Rysy, kalnai mus priėmė ir pakrikštijo.

Lenkija. Civilizacijos gėda

Civilizacija turi ilgą ir gan nuobodų gėdų sąrašą. Viena žymiausių ir populiariausių jų - Aušvicas, pritraukiantis šimtus tūkstančių turistų kasmet. Savo tautos skausmo pagerbti atvyksta daugybė žydų: į muziejų jie neša gėles, žvakes, muziejuje meldžiasi,  į jį atvykstą apsirėdę tautiniais rūbais, neretai apsigobę vėliavomis. Didžiausią nacių koncentracijos stovyklą nuspręsta aplankyti dar kartą po daugybės metų, pirmiesiems įspūdžiams išblėsus įdomu dar kartą pažvelgti į kambarius pilnus buvusių kalinių reliktų.

Dvidešimt ketvirtąjame bloke buvo stovyklos viešnamis

Aušvico krašte veikė 3 didelės stovyklų bazės ir daugybė mažesnių, Aušvicas II buvo milžiniška žudymo mašina pastatyta visai šalia bėgiu, kurių gale - milžiniškos dujų kameros. Šimtai tuščių zyklono-b skardinių indelių byloja apie mastus, nežmoniškus skaičius ir žmonių, visai tokių pačių, kaip mes, veidus, išnykusius amžiams. Kalinius mokančius fotografuoti įdarbindavo fotografais, jie privalėjo fotografuoti ir kataloguoti nuotraukas kitų kalinių, tik ką atvykusius į stovyklą. Tokių nuotraukų daugybė, merginos ir moterys tuščiais žvilgsniais žiūrį į objektyvą, perbalusios nuo baimės, nuskustos plikai ir pavargusios nuo ilgų valandų vagonuose, šimtai motinų akimis seka savo mažylius svetimose rankose, ką tik nuplėštus nuo krutinės ir nešamus velniai žino kur, jų klyksmas taip nežmoniškai draskė. O vyrai palaužtu orumu, nesugebėję apsaugoti šeimos ir namų, gėdingai mąsliu žvilgsniu žvelgia anapus kameros, lyg mėgindami sulysti budeliams į širdis ir jas išplėšti.

Tiems, kas nesupranta tragedijos masto - kambariai pilni rakandų atimtų iš kalinių: kambarys akinių, kambarys šukų, kambarys lagaminų ir salė plaukų, kuriuos preciziškai pašalindavo nuo kiekvieno naujoko kūno, juos kaupdavo ir ausdavo kilimus, kurie labai puikiai izoliuoja šilimą.

Vokiečių mokslininkai turėjo absoliučią laisvę. Kalinių neskaičiavo. Juos naudodavo vietoj jūrų kiaulyčių savo antžmogiškiems eksperimentams. Ką tik sumąstydavo jų fantazija - tarnauk mokslui ir imk tiek žmonių, kiek Tau reikia, jų sočiai, o dar ir maitint reikia, o ir darbininkai nekokie, paliegę kažkokie.

Aušvico komendantas po Niurnbergo teismo buvo pakartas priešais krematoriumą.

Aušvitsas - pamoka, kurią pasakoja prisiminimai ir įkalčiai: daugybė nuotraukų ir dokumentų, liudijančių beprotybę.

Home. Let's get started.

The beginning of any new project, as a rule, is always the hardest part. Travelling is a lifelong adventure, which never ends. Oh, how many times I dreamed about the new destinations even before I had finished my current journey! Travelling inspires travelling, and every time you leave home for a longer period of time, the feeling of the need for new experiences comes, and then you realize that your destination is not a particular city or object, but travelling itself.

Everything you need is to dare and leave the comfort zone which steals your oppotunity to see the world and feel how meadows smell far away from your country. Believe me, the sun is brighter and the water is tastier when you travel.