Iš Lietuviškų lygumų ištrūkus į kalnus norisi lakstyti pirmyn-atgal iš džiaugsmo, bet po pirmų 5 minučių tokio mėginimo šlaistytis statoku šlaitu laukia "pompa" ir nenoras lipti aukštyn, tad šį kartą teko susivaldyti nuo patrakeliško moralinio dykinėjimo kalnuotu reljefu ir susikoncentruoti į saikingą energijos naudojimą: laukia ilgas kelias iki trasos pradžios ir netrumpa trasa į Rysy (2499m) viršūnę. Tikslas brandintas jau metus, ruoštasi morališkai, bet ne fiziškai, žiūrėta filmuota medžiaga ir nuotraukos internete (oi, kaip baisiai atrodo ta apvali viršūnė pilna mažų žmogeliukų). Dieną prieš sutikti pažįstami įkopę į Rysy irgi nepaguodė: laukia sunkus ir ilgas turistinis žygis. Po pasakojimų apie grandines, skardžius ir uolas kompanionų akys išsipūtė, entuziazmas užgeso, o kalbos apie neginčijimą viršūnės šturmavimą buvo nutildytos ir būtinumas apibūdintas tik kaip "bus matyt".
Pakeliui į Morskie Oko |
Pirmoji atkarpa, 8,5km |
Antroji atkarpa, 1,7km |
Apėjus antrąjį ežerą labai vaizdingu takeliu prasidėjo status kopimas ir pirmieji sniegynai, kurie labai grakščiai nuslysta į ežeriuką. Smagu jais slidinėti, kiti pasakojo, kad leidžiasi jais ant užpakalio. Keliukas vingiavo aukštyn, aplenkėm vieną grupelę, prasilenkėm su keliomis jau einančiomis žemyn, visi labai mandagūs, pasisveikina tai lenkiškai, tai savo kalba. Vienus kitus pakalbinam paklausdami ar dar daug liko, atsako, kad dar daug. Kažkaip nepasiekus viršūnės sunku suvokti kelio mastą. Atrodo, kad Rysy jau čia pat, nors iki jos dar devynios galybės žingsnių.
Keliuku lipti visai patogu, iš didelių akmenų suręsti statoki, bet visgi laipteliai, tačiau bėda, kad turiu polinkį pasiklysti, kalnai nėra išimtis, dažnai nuklysdavau nuo pažymėtos trasos ir ropšdavausi ten kur tikrai nepatogu, neretai keli metrai nuo tikrojo kelio. Ne iš piktos valios, tiesiog taip gaudavosi. Išmokau pamoką: jeigu akmenys po kojomis slysta ir aš kartu su jais - greičiausiai tai nėra trasa. Tuomet kur nors užsikabini ir dairaisi kelio ženklų (trasos labai gražiai sužymėtos atitinkamomis spalvomis), grįžti į ją ir toliau eini kaip žmogus.
Kilo rūkas, o gal geriau sakyti debesys? Atrodė, kad balta siena mus vejasi, ji slinko į uolėtas viršūnes, greitai nebematėme aplink. Stengėmės laikytis arti vienas kito, kad rūkas nepradangintų siluetų ir galėtume susišnekėti. Nebesimatė nieko aplink, gal ir gerai, nematėme skardžių ir milžiniškos erdvės supančios mus, buvo jauku. Ėjome debesimis. Paskutinis didesnis sniegynas ir po trumpo vinguriavimo uolomis prasidėjo pirmosios grandinės, kurių taip ir laukėme. Lazdas palikome šalia įsmeigtas į sniegą, nenaudojamos jos tik maišo. Tikėjom, kad niekas jų neims.
Grandinės nepasirodė tokios jau baisos, jomis lipt sąlyginai saugu ir patogu, jei turimos pirštinės. Aš pastarųjų neturėjau, tai rankos sudirgo ir sustiro. Lipti buvo šaltoka, džiaugiausi, kad vėjas kiaurai nekošia ir neplėšia nuo uolų. Grandinių buvo daug, viršūnės nesimatė, sutikti žmonės tikino, kad iki viršūnės dar 45-60min, tikėjomės užlipti greičiau. Visi vis dar sveikinosi. Vanduo vėl baigėsi, radau srovę, greičiausiai tekančią kažkur nuo Rysy. Nustebino vandens skonis, jis buvo ypatingai skanus. Abejoju, kad tai vien dėl troškulio.
Dar prieš grandines reikėdavo vieniems kitus paraginti ir padrąsinti, o kabarojantis grandinėmis neprireikę jokių drąsinimų, vis dėlto jos suteikė saugumo jausmą, lipome lėtai ir atsargiai, dažnai prisėsdami nusifotografuoti ir suvalgyti užkandį energijos rezervuarams papildyti. Paskutinė atkarpa iki viršūnės, likusios 4 minutės, morališkai buvo labai sunkios. Viršūnė jau matyti, tačiau iki jos stačios uolos, kaip liptum į sieną, o iki jų siauras pusės pėdos takelis su uola vienoje ir skardžiu kitoje pusėje. Entuziazmas pasiekti viršūnę liko tik pas mane, kiti nusprendė grįžti, nenorėjo ir man leisti ten lipti. Bandžiau susitarti, kad manęs palauktų, juk liko visai nedaug, apsisukčiau greitai ir kartų liptume žemyn. Derybom pasiliko tik vienas mūsų, kalnuose jautęs didžiausią diskomfortą, po pokalbio jis nusprendė viršūnę pasiekti kartu.
Atkarpa iki Rysy, 3km |
Labai tikėjomės, kad niekas nepasisavino mūsų lazdų. Apsidžiaugėme, kad jos mūsų vis dar laukė. Nusileidus kruša virto į sniegą, paskui į šlapdribą, o galiausiai į lietų. Žemyn keliavo daug žmonių. Kelias į viršų atrodė niekų darbas. Delnai atsisakė lankstytis, laikėsi įsitvėrę į lazdas ir viskas. Žemyn leidomės ilgiau, nei užlipome į viršų, keliukas, kuriuo atėjome virto upe, batai šlapi, net nebekliunksi, pėdos plaukioja. Prie antrojo ežero sutikome gelbėtoją panašų į Kalėdų senelį, gal tik kiek liesesnį, mat kažkam prireikė pagalbos. Aplink pirmąjį ežeriuką tiesiog apibėgome. Likusi komanda laukė šiltame ir jaukiame namuke prie Morskie Oko. Ten kurį laiką pabuvome ir mes, šios dienos sušlapę vietinės reikšmės herojai gavę kalnų krikštą. Iš 5 į Rysy įkopėme dviese, vienas apsisuko likus 4min, kiti du, atsilikę dar prie pakilimo iki antrojo ežero, pasiekė tik pusiaukelę. Sušlapome tik mes, grįžę nuo viršūnės, kiti spėjo nuo lietaus pabėgti.
Į viešbutį grįžome pavargę, kas prisiekinėjo į kalnus nebeeisią, kas jau nieko nebesakė, visi nusikalę, nesvarbu kiek pasiekę. Pėdos degė, vos galėjau pastovėti ir paeiti. Pasitenkinimas pasiekus viršūnę ir apskritai visas žygis buvo vertas viso to fizinio skausmo, lydėjusio visą likusį vakarą. Mes pasiekėme Rysy, kalnai mus priėmė ir pakrikštijo.
No comments:
Post a Comment