Kartą lankiausi Palėvenės bažnyčioje ir Dominikonų vienuolynę. Kadangi nesitikėjau rasti nieko panašaus tokioje vietoje, kaip "kažkur, beveik niekur", tai man padarė didelį įspūdį išpuoselėta bažnyčios aplinka ir nebenaudojamas, bet neapleistas, vienuolynas. Nežinau, kaip kiti, bet aš niekad nebuvau girdėjusi apie šią vietą ir ją užtikau tik Geocaching'o dėka. Per mažai dėmesio skiriama tokiems mažiems stebuklams Lietuvos kaimeliuose, gaila, kad mūsų vietinės įžymybės apsiriboja Vilniumi, Trakais, Kuršių Nerija ir kryžių kalnu. Ilgą laiką aš klaidingai maniau, kad aplink Panevėžį nieko įdomaus nėra. Šiandien dar kartą patvirtinau sau, kad taip tikrai nėra.
Prie mažųjų stebuklų sąrašo pridėjau visą Lėvens valstybinį kraštovaizdžio draustinį. Jau brandinu mintį ten grįžti vasarą ir visą draustinį pereiti peškute arba pervažiuoti dviračiu.
Palevenės bažnyčia. Rimaldos Vitkevičienės nuot. |
Šalia dvaro vandenis neša nuostabus upelis. Kitame upes krante matosi pievos ir miškai - sužaliavus augmenijai dvaras turėtų atrodyti gyvas, kaip niekada. Besukant ratus aplink dvarvietę į savo milžinišką lizdą grįžo gandras - dabartinis dvaro gyventojas.
Nuot. iš http://www.palevene.lt/dvaro-galerija.html |
Pakeliui susidraugavau su vienu iš šunų, kitas buvo labai nedrąsus ir norint jį paglostyt, jis atsiguldavo ir vizgindavo uodegą, aceit "neskriausk manęs". Labai linksmai, kartu su naujaisiais draugais, pasiekėme piliakalnį. Jis gražiai sutvarkytas, neprišiukšlintas. Vienintelis minusas, kad nėra šalia jokios stovėjimo aikštelės, o keliukas iki laiptų aiškiai nepažymėtas, atrodo, kaip kokie brūzgynai.
Piliakalnyje šunėkai davėsi, kaip pasiutę: lakstė pirmyn-atgal, norėjo žaisti, glaustėsi ir norėjo bučiuotis. Nuo viršūnės atsiveria plati Lėvens panorama. Į vieną pusę plentas Panevėžys-Kupiškis, o į kitą pievos, miškai ir vandenys. Ant pačio piliakalnio buvo žibučių kilimai, aplink skraidė kamanės ir vaikščiojo pirmieji vabaliukai. Jau greit vasara.
No comments:
Post a Comment